Tarp refleksijos ir prisirišimo
Darbas su Taro dažnai prasideda kaip sąmoningas sustojimas, bandymas įvardyti tai, kas vyksta pasąmoniniame gylyje. Tačiau riba tarp sąmoningo apmąstymo ir prisirišimo yra trapi. Kai kortos pradedamos naudoti ne tam, kad gilintų suvokimą, o tam, kad numalšintų nerimą, nemalonų jausmą ar patvirtintų tai, ką norisi girdėti, jų paskirtis keičiasi. Tuomet Taro iš pagalbinės refleksijos priemonės gali tapti įpročiu, kuris palaiko nerimą vietoj to, kad jį aiškintų. Šioje vietoje svarbu pastebėti momentą, kai kortos nebeplečia sąmonės, o pradeda ją siaurinti ir apriboti.
Kai Taro kortos tyliai tampa obsesija
Obsesija dažniausiai ateina tyliai ir iš pradžių beveik nepastebimai. Ji pasirodo per pasikartojančius tuos pačius klausimus, per nenorą įsiklausyti į nepatogias kortas, per ieškojimą švelnesnės, raminančios žinutės. Kortos tuomet traukiamos ne iš gyvo vidinio dialogo su savimi, o siekiant sumažinti įtampą, nuraminti jausmą ar išgirsti tai, ko norisi. Kai simboliai tampa būdu apeiti vidinę patirtį, kuri prašo dėmesio, jie pamažu praranda savo gydantį poveikį.
Mary K. Greer
„Kai klausimas kartojamas vėl ir vėl, tai dažnai reiškia ne smalsumą, o tai, kad nebesiklausai.“
Gali atsirasti jausmas, kad be kortų sunku apsispręsti ar pasitikėti tuo, kas jau juntama viduje. Psichologiškai tai atitinka kompulsinį modelį, kai veiksmas trumpam palengvina nerimą, bet ilgainiui jį palaiko. Todėl svarbiausias klausimas čia yra ne ką dar pasakys kortos, o kodėl taip sunku išbūti su tuo, kas jau buvo pasakyta.
Sąmoninga praktika / kompulsinė praktika
Sąmoningos ir kompulsinės praktikos skirtumo suvokimas leidžia aiškiau pamatyti, kodėl vienais momentais Taro tampa vidinės atramos šaltiniu, o kitais pradeda jį ardyti.
Sąmoninga praktika turi aiškias ribas: pradžią, intenciją ir pabaigą. Ji atliekama su aiškiu tikslu ir sąmoningai užbaigiama refleksija, net tuomet, kai iškylančios įžvalgos nėra patogios. Tokia praktika ramina ne todėl, kad panaikina nerimą, o todėl, kad suteikia patirčiai struktūrą, leidžiančią išbūti su tuo, kas kyla, neužgožiant ir neapeinant. Sprendimai ir atsakomybė lieka paties žmogaus rankose, todėl natūraliai stiprėja pasitikėjimas savo vidiniu autoritetu.
Kompulsija veikia priešingai. Ji neturi aiškios pabaigos ir kyla ne iš intencijos, o iš impulso. Veiksmas kartojamas ne tam, kad būtų giliau suprasta, bet tam, kad būtų sumažinta įtampa. Palengvėjimas trumpalaikis, todėl atsiranda poreikis kartoti dar ir dar. Šiame procese nėra tikro užbaigtumo, tik nuolatinis bandymas nuslopinti nerimą, kuris grįžta vis stipresnis.
„Kompulsyvus elgesys laikinai sumažina nerimą, bet ilgainiui jį sustiprina.“
Suvokus, kurioje vietoje praktika virsta kompulsija, atsiranda galimybė ne kovoti su savimi, o sąmoningai atkurti ribas ir grįžti prie praktikos, kuri iš tiesų palaiko, o ne sekinа.
Nenorime susidurti su tuo, ką matome
Viena iš priežasčių, kodėl kartojamas kortų traukimas, yra noras nusiraminti dėl ateities. Kai simboliai iškelia baimes, vidinius konfliktus ar neapibrėžtumą, susijusį su tuo, kas laukia toliau, tai gali kelti įtampą ir pasipriešinimą. Tuomet atsiranda impulsas traukti dar kartą, ne tam, kad būtų suprasta giliau, o tam, kad būtų gauta ramesnė, labiau užtikrinanti žinutė. Šioje vietoje refleksija pamažu virsta bandymu išvengti nerimo, kurį kelia nežinojimas.
Kortų traukimas, kai lieka tik išoriniame įvykių lygmenyje (ateities spėjimo), vietoj aiškumo dažnai maitina nerimą, užtemdydamas tikrąjį sąmoningumą.
Problema slypi ne pačiose kortose, o lūkesčiuose, kuriuos joms suteikiame. Simboliai nėra skirti pateikti galutinius atsakymus apie ateitį ar suteikti visišką emocinį saugumą. Jų paskirtis yra padėti suvokti, kas vyksta viduje dabar, kokios būsenos, baimės ir modeliai formuoja pasirinkimus dar prieš jiems virstant įvykiais.
Gilesnė kryptis atsiveria tada, kai dėmesys nukreipiamas ne į ateities numatymą, o į tai, kas vyksta mūsų viduje dabar. Mintys, vidinės emocinės ir elgesio modeliai, dažnai veikdami nesąmoningai, daro įtaką tam, kaip klostosi ateities situacijos. Kortos gali padėti šiuos modelius atpažinti ir pamatyti, iš kokios vidinės būsenos šiuo metu veikiama, nes būtent ji palaipsniui formuoja tai, kas ateina vėliau. Būtent čia prasideda atsakomybė už savo gyvenimą.
Obsesija dažnai suaktyvėja krizių metu
Kompulsinis elgesys dažniausiai neatsiranda be priežasties. Psichologija rodo, kad jis suaktyvėja tada, kai žmogus patiria vidinę ar išorinę krizę. Tai gali būti santykių lūžis, netektis, reikšmingi gyvenimo pokyčiai ar laikotarpiai, kai sena tapatybė nebeveikia, o nauja dar nėra susiformavusi. Tokiais momentais vidinis stabilumas susvyruoja, o poreikis atramai ir aiškumui stipriai išauga.
Meilės obsesijos
Meilės temoje obsesija dažnai tampa labai konkreti. Mintys ima suktis apie tai, ką kitas galvoja, kodėl tyli, kada parašys ar ką reiškė vienas ar kitas veiksmas. Tuo metu kortos pradeda veikti kaip nuolatinis tikrinimas, bandymas užpildyti tylą ir nuslopinti vidinį nesaugumą. Tačiau toks kartojimas ramybės neatneša. Jis tik stiprina emocinę priklausomybę ir jausmą, kad vidinė būsena priklauso nuo kito žmogaus reakcijų.
Svarbu suprasti, kad tokia obsesija dažniausiai kalba ne apie patį kitą žmogų, o apie vidinį trūkumą, kuris buvo suaktyvintas ryšyje. Klausimai apie jo mintis ar veiksmus slepia poreikį jaustis pasirinktam, matomam ir patvirtintam. Šioje vietoje kortos nebeanalizuoja ryšio, jos tampa bandymu kompensuoti tai, ko tuo metu trūksta viduje.
Išėjimas iš šio rato prasideda tada, kai dėmesys grąžinamas į save. Vietoj klausimų apie kitą atsiranda klausimas „ką ši situacija nori man pasakyti čia ir dabar?“. Toks posūkis padeda aiškiau pamatyti savo jausmus ir poreikius, atkuria vidinę atramą ir leidžia susigrąžinti atsakomybę už emocinę būseną. Be to, šis klausimas atveria platesnę perspektyvą visam ryšiui, leidžia jį pamatyti ne per baimę ar laukimą, o per gilesnį supratimą.
Išėjimas iš Taro obsesijos
Išėjimas iš Taro obsesijos prasideda ne nuo kortų atsisakymo, o nuo sąmoningo santykio su jomis peržiūros. Dažnai atrodo, kad sprendimas būtų tiesiog nustoti traukti kortas, tačiau toks žingsnis nepaliečia pačios priežasties. Svarbiausia yra atpažinti, kam konkrečiai kortos tuo metu naudojamos. Ar jos naudojamos įžvalgai gilinti, ar tam, kad būtų numalšintas nerimas, sumažinta įtampa ar išvengta nemalonaus jausmo. Tik šį skirtumą atpažinus atsiranda reali galimybė išeiti iš kompulsinio rato.
Pirmas žingsnis yra sąmoninga pauzė. Ji perkelia dėmesį nuo atsakymo paieškos prie pačios patirties. Kai atsiranda impulsas traukti kortas, svarbu ne iškart veikti, o sustoti ir įvardyti, kas tuo metu vyksta. Koks jausmas kyla, nerimas, įtampa, nekantrumas, vidinis spaudimas, neaiškumas. Koks klausimas iš tikrųjų stovi už noro traukti. Čia atsiranda galimybė išbūti su jausmu tiesiogiai. Būtent tai ir silpnina kompulsiją, nes nutraukiamas automatinis ryšys tarp nerimo ir traukimo.
Antras žingsnis yra ribų atkūrimas. Vienas klausimas, viena sesija, be pakartojimų. Toks ribų nustatymas padeda sustabdyti automatinį traukimo ciklą ir grąžina praktiką į sąmoningą erdvę.
Jeigu atsakymas sukelia diskomfortą, tai nėra ženklas ieškoti kito, palankesnio vaizdo. Priešingai, tai signalas, kad iškilo tema, kuri prašo dėmesio. Šioje vietoje atsakomybė grįžta ne kortoms, o pačiam vidiniam procesui. Ne kortos „nusprendžia“, o žmogus renkasi, ar išbūti su tuo, kas pasirodė, ar nuo to bėgti.
Trečias žingsnis yra dėmesio perkėlimas nuo atsakymo prie patirties. Vietoj bandymo iš karto iššifruoti prasmę, svarbiau stebėti, kokią reakciją sukelia pats simbolis. Ką jis pažadina, kokias emocijas, kūno pojūčius ar mintis iškelia į paviršių. Šis poslinkis keičia santykį su kortomis, jos nebeuždaro klausimo, o atveria vidinį procesą.
Tokiu būdu Taro vėl tampa veidrodžiu, atspindinčiu tai, kas jau vyksta sąmonėje ir pasąmonėje, o ne priemone greitai nusiraminti. Kai dėmesys nukreipiamas į patirtį, o ne į galutinį atsakymą, mažėja poreikis kartoti traukimą ir stiprėja gebėjimas pasitikėti savo vidiniu jutimu. Sveikas santykis su kortomis yra tada, kai jos padeda išgirsti save, bet nepakeičia vidinio balso.
Užbaigimui
Iš Joe Monteleone „Tarot Mysticism“ knygos
„Kai Taro kortos naudojamos su neviltimi ir iliuzija, jos gali būti dar vienas būdas atitraukti dėmesį. Kai naudojamos sąžiningai, jos gali iliustruoti tiesą apie tai, kas mes esame, atkreipdamos dėmesį į daugybę mūsų gyvenimo sluoksnių, pasirinkimų ir modelių.“
Svarbu prisiminti, kad Taro kortos nėra skirtos pasakyti, kas nutiks, ar panaikinti nežinomybę. Jos atskleidžia tai, kas jau vyksta po sąmonės paviršiumi. Tai, kas formuoja pasirinkimus, reakcijas ir pasikartojančius modelius dar gerokai prieš jiems tampant ateitimi. Ateitis neatsiranda atsitiktinai, ji formuojasi akimirka po akimirkos per pasąmonines būsenas, vidines struktūras ir dažnai sąmoningai nepastebimus sprendimus. Būtent šiuos procesus kortos padeda pamatyti, įvardyti ir suvokti sąmoningiau.
Į tikrą dialoginį Taro ryšį dažniausiai ateinama tuomet, kai pavargstama nuo paviršutiniškų interpretacijų, pasikartojančių ciklų ir užuominų, kurios niekur neįsišaknija. Pasiliekama todėl, kad gautos įžvalgos išlaisvina, praplečia matymą ir sugrąžina vidinę atramą. Toks santykis su Taro išlieka gyvas ir palaikantis. Kortos tuomet tampa veidrodžiu, o ne filtru, padedančiu išvengti jausmo ar sprendimo. Jos neperima vidinio autoriteto ir neatima atsakomybės, bet padeda ją susigrąžinti.
Jei jauti, kad šaukia giliau
Jei pavargai nuo paviršutiniškų Taro skaitymų, kviečiu prenumeruoti Tarožkos naujienlaiškį. Jame dalinuosi gilesnėmis įžvalgomis apie Taro, psichologinius procesus, simbolių kalbą ir sąmoningą santykį su savimi. Tai erdvė tiems, kurie nori ne dar vieno atsakymo, o aiškesnio matymo ir lėtesnio, brandesnio dialogo su tuo, kas vyksta viduje.
